Druskininkų Žinia

Mirtis ir kapinės – tai tikrai nėra vienos iš tų temų, kuriomis mes dažnai diskutuotume su mūsų aplinkos žmonėmis. Tačiau iš tikrųjų visa tai iki šiol yra apipinta daugybe įvairių mitų ir įdomių istorijų. Todėl šiandien pateiksime jums keletą faktų, kurių daugelis iš jūsų tikrai niekuomet nebuvote girdėję.

1. Manoma, kad tradicija užmerkti mirusiojo žmogaus akis atsirado dėl to, jog žmonės manė, kad tokiu būdu jie užvers „langą“ iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų pasaulį. Tuo tarpu mirusiojo žmogaus veido uždengimas audeklu atkeliavo iš pagonių, kurie tikėjo, jog mirusiojo žmogaus dvasia pabėga per burną.

2. Kai kuriose kultūrose mirusiojo namai būdavo sudeginami arba kitaip sunaikinami, tokiu būdu siekiant, kad jo dvasia niekuomet nebesugrįžtų. Tuo tarpu kitose kultūrose būdavo taikyta priešinga praktika – atveriamos visos durys ir atidaromi visi langai tam, kad mirusiojo siela galėtų ištrūkti.

3. Turbūt pastebėjote, kad mirusiojo karstas yra nešamas kojomis į priekį? Ar kada nors susimąstėte, kodėl ir kada atsirado ši tradicija? XIX a. Europoje ir Amerikoje pradėta mirusiojo karstą iš jo namų nešti kojomis į priekį tam, kad jo dvasia negalėtų pažvelgti atgal į jo namus ir pasirinkti bei paskatinti kitą šeimos narį sekti iš paskos. Tokiais atvejais veidrodžiai taip pat būdavo uždengiami – dažniausiai su juodu audeklu. Tai turėjo užtikrinti, kad dvasia nebus įkalinta ir nepereis į kitą pusę. Šeimos nuotraukos taipogi dažnai būdavo apverčiamos tam, kad nuo apsėdimo būtų apsaugoti artimieji.

4. Antkapiai ir kapų rūsiai senovėje pradėti naudoti siekiant užtikrinti, kad mirusieji negalėtų sugrįžti. Labirintai, kurie yra randami kapų rūsiuose, buvo statomi tam, kad mirusieji nežinotų, kaip išeiti, nes buvo manoma, jog dvasia gali keliauti tik tiesiai. Žinoma, šiandien granito plokštės kapams ir kapų rūsiai turi visiškai kitokią paskirtį. Kaip bebūtų, anuomet žmonės bijojo mirusiųjų, todėl neretai po laidotuvių ceremonijos visi laidotuvėse dalyvavę žmonės stengdavosi sugrįžti skirtingu keliu nei atėjo, siekiant, kad mirusiojo dvasia negalėtų jų atsekti iki namų.

5. Kai kurie ritualai, kuriuos mes praktikuojame iki šiol ir jais išreiškiame pagarbą mirusiesiems, pradžioje turėjo visiškai kitokią prasmę ir dažniausiai jais stengtasi atbaidyti dvasias. Laidotuvių varpai, šaudymas iš ginklų, raudos ir panašūs papročiai buvo pasitelkiami norint kapinėse atbaidyti vaiduoklius.

6. Daugelyje kapinių didžioji dalis kapų yra išdėstyti taip, kad mirusiųjų kūnų galvos būtų nukreiptos į vakarus, o jų kojos – į rytus. Šis labai senas paprotys atkeliavo iš pagonybės laikų, kuomet buvo garbinama saulė.

7. 1785 m. Paryžiuje buvo pašalinti visi kaulai iš tuo metu šiame mieste buvusių kapinių. Tokiu būdu buvo siekiama sumažinti mirusiųjų laidojimo vietų skaičių. Iškastus žmonių kaulus jie sudėjo katakombų tuneliuose. Šias katakombas Paryžiuje galima aplankyti ir šiandien. Tai yra labai populiarus turistų traukos centras – katakombų tuneliai yra pilni kaukolių ir kaulų.

8. Ar žinojote, kad Čekoslovakijoje yra bažnyčia, kurioje yra iš žmogaus kaulų pagamintas sietynas? Ir tai yra pakankamai neįprasta, atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie bažnyčią.

9. Anuomet buvo tikima, kad varpų garsai gali atbaidyti demonus, kadangi pastarieji bijo didelio triukšmo.

10. Senovėje kai kuriose kultūrose buvo tikima, kad keliaujant į kapines galima įkvėpti mirusiojo žmogaus sielą, todėl tuomet, kai žmonės eidavo per kapines, jie stengdavosi sulaikyti kvėpavimą, tokiu būdu apsisaugodami nuo neseniai mirusių ir palaidotų žmonių dvasios įkvėpimo.