Druskininkų Žinia

Jei galvoji, kad pasiklysti galima tik džiunglėse ar kokioje Amazonėje, tai dar nebuvai Lietuvos miškuose rudenį. Kur tik pasisuksi – samanoti takeliai, pažįstami kelmai ir kiekvienas krūmas atrodo kaip tavo senelės darže. Bet štai – pasuki grybų ieškoti giliau, paimi dar vieną baravyką, dar vieną… ir BAM – nebežinai, kur rytai, kur vakarai, o mobilusis rodo „nėra ryšio“. Panikuoti? Ne. Skaitom toliau.

Pasiklydimas miške – ne tik fizinė, bet ir emocinė patirtis. Kai kuriems ši būsena gali priminti lošimus – tiek adrenalino, tiek neprognozuojamumo prasme. Jauti, kaip ima širdis plakti greičiau, kvėpavimas pasidaro negilus, o galvoje sukasi „kas dabar bus?“. Net jei esi tvirtas žmogus, miškas sugeba išmušti iš vėžių. Tačiau būtent tokiose situacijose svarbiausia – nepasiduoti panikai ir pasikliauti sveiku protu. Ir žinoma – turėti bent minimalų planą.

Sustok ir nurimk

Pirmas žingsnis – sustok. Ne, ne dar vieną baravyką, o tiesiog sustok. Įjunk racionalų mąstymą: jei pradėsi bėgioti ir „ieškoti išėjimo“, gali dar labiau nutolti nuo kelio. Atsisėsk, giliai įkvėpk ir pagalvok, kur ėjai, ar matei ką nors išskirtinio – seną bokštą, griovį, didelę eglę. Jei esi su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėmis – dar svarbiau nuraminti juos ir sukurti saugią emocinę aplinką.

Įvertink situaciją

Ar turi su savimi kompasą? O galbūt laikrodį su GPS funkcija? Gal mobilusis telefonas vis dar veikia nors minimaliai? Pasitikrink: ar turi vandens, šiltesnių drabužių, ar diena dar ilga? Jei ne – tavo prioritetas: susirasti saugią vietą nakvynei (jei tamsa artėja), o ne vaikščioti ratu. Verta prisiminti, kad net paprasta šiukšlių maišo plėvelė gali apsaugoti nuo vėjo ar lietaus.

Skambink pagalbos numeriu (jei gali)

Jei telefonas bent šiek tiek gaudo signalą – skambink 112. O jei netyčia turi interneto, net trumpam – jokiu būdu neskirk to laiko naršymui ar internetiniams lošimams – šiuo atveju svarbiausia susisiekti su pagalba. Nurodyk kuo daugiau detalių: kada pradėjai grybauti, kur įėjai į mišką, kokie požymiai tave supa. Net jei nežinai tiksliai, geriau duoti apytikslę informaciją nei jokios. Jei yra galimybė – siųsk SMS su buvimo vietos koordinatėmis. Kai kurios programėlės, pavyzdžiui „what3words“, gali tiksliai nurodyti tavo buvimo tašką.

Neik tolyn – laikykis vienos vietos

Didžiausia klaida – pradėti blaškytis. Jei esi visiškai pasimetęs, laikykis vienos vietos. Gelbėtojai dažniausiai pradeda paieškas nuo ten, kur buvai matytas paskutinį kartą. Kuo daugiau judi – tuo sunkiau tave rasti. Jei esi grupėje – laikykitės kartu. Vienam ieškoti pagalbos – pavojinga.

Žymėkis kelią

Jei vis dėlto nusprendei judėti – daryk tai protingai. Žymėk savo kelią: rišk skarelę ant šakos, dėk akmenukus, braižyk ženklus į medžius. Kad žinotum, jei sugrįžai į tą pačią vietą (spoileris – dažniausiai taip ir nutinka). Jei turi popieriaus – palik raštelį su laiku ir kryptimi, kur eini. Tokie ženklai labai padeda paieškų komandai.

Naudok gamtą savo naudai

Gamtos ženklai kartais gali būti naudingi: samanos dažniau auga medžių šiaurinėje pusėje, skruzdėlynai dažniau būna pietinėje. Žinoma, tai nėra GPS, bet kai nėra nieko – ir tai padeda. Be to, stenkitės laikytis atviresnių vietų – proskynų, keliukų, upelių. Jie dažnai veda link žmonių veiklos zonų. Upelis gali būti ne tik orientyras, bet ir šaltinis drėgmei, nors gerti tiesiai iš jo nerekomenduojama – nebent išvirti ar filtruoti vandenį.

Švilpk, rėk, dainuok

Skamba kvailai? Bet garsas miške sklinda toli. Jei matai, kad kažkur netoliese gali būti žmonių – duok apie save žinoti. Dainuok (kad ir „Ant kalno murai”), švilpk ar tiesiog šauk. Ir nepamiršk kas kelias minutes pakartoti – kad paieškos būriai galėtų tave lokalizuoti. Jei turi švilpuką – puiku! Jo garsas geriau sklinda nei žmogaus balsas ir taupo energiją.

Kitam kartui – būk pasiruošęs

Klasika, bet būtina: kitą kartą eik į mišką su:

• pilnai įkrautu telefonu;
• atsargine baterija ar powerbanku;
• paprastu kompasu;
• švilpuku;
• lengva liemene ar kuprine su atšvaitais;
• buteliuku vandens ir šokolado plytele;
• žiebtuvėliu ar degtukais uždarame inde;
• skarelėmis, kurias galima naudoti kaip žymeklius arba tvarsčius.

Taip pat verta iš anksto pasižymėti maršrutą Google žemėlapiuose, nufotografuoti miško žemėlapį ar turėti spausdintą jo kopiją. Tai paprasti dalykai, bet jie gali tapti gyvybiškai svarbūs.

Ir pasakyk kažkam, kad eini į mišką. Kur ir kada planuoji grįžti. Taip, kaip močiutė sakydavo. Bet močiutės dažnai būna teisios. Net ir su šiuolaikinėmis technologijomis, kai viskas pasiekiama vienu paspaudimu, lošimai internetu ar kitos pramogos neturėtų užgožti elementaraus saugumo planavimo.

Pasiklysti miške – ne gėda. Tai nutinka net patyrusiems grybautojams. Svarbiausia – išlikti ramiam ir veikti logiškai. Gamtos ramybė kartais apgaulinga, bet ji visada palieka ženklus. Svarbu tik juos laiku pastebėti. Ir nepamiršti – grybai skanūs, bet saugumas svarbiau!

Grybavimas – tai puikus būdas atsipalaiduoti, pabūti gamtoje ir pasisemti ramybės. Tačiau net ir tokia idiliška veikla reikalauja atsakomybės. Pasiruošimas, budrumas ir sveikas protas gali lemti, ar tavo grybų diena baigsis baravykų sriuba, ar ilga naktimi po pušimi. Tad mėgaukis mišku, bet visada žinok, kaip iš jo sugrįžti.